Verta dėmesio tapybos paroda Vilniuje

Paroda Vilniuje: Ramūnas Dagys

Tai, kad Vilnius tampa ne tik gražių merginų miestu, bet ir išprususių žmonių gyvenamąja vieta, galime spręsti iš vis gausėjančių kultūros renginių sąrašų. Galima pasidžiaugti, kad Vilniuje nuolat vyksta parodos, pristatymai ir meno renginiai sulaukia ne tik meno kritikų, bet ir daug meną vertinančių miestiečių. Artėjanti verta dėmesio paroda Vilniuje ‘Pylimo galerijoje’. Ši meno galerija eksponuos Ramūno Dagio tapybą. Ši paroda Vilniuje bus rodoma iki spalio 8 dienos ir ją aplankyti bus galima visiškai nemokamai. Ramūno Dagio tapybos darbai patiks laisvos sielos žmonėms, mėgstantiems interpretacijos laisvę. Dagys tapyboje savo idėjas išreiškia spalva, todėl jo darbai spalvingi ir žaismingi. Papildomų prasmių paveikslams suteikia formos, ženklai. Jo paveikslų ir žiūrovo susitikimas primena pirmykštę situaciją, kai susitikę du skirtingų genčių žmonės įbeda akis vienas į kitą ir klausia: ‘kas tu’? Paklaustasis atsako: ‘aš – niekas. O kas tu?’. Tad tiems, kas tikisi, kad paveikslai pasakos istoriją, teks greitai persiorientuoti ir galvoti, kokią istoriją galite papasakoti paveikslams. Ką žiūrovas sugebės pamatyti iš užuominų, spalvomis užšifruotų jausmų?

Konceptualus menas: Sigitos Maslauskaitės tapyba

Konceptualus menas ar tiksliau konceptualūs kontekstai apibūdina Sigitą Maslauskaitę kaip kūrėją. Konceptualus menas plečia ribas, o Sigitos Maslauskaitės kontekstai specifinį Maslauskaitės tapybos santykį praturtina sąveika su erdve ir tos erdvės ypatumų įtraukimą į kūrinio lauką. Kūrinio plėtimąsi į erdvę ypač gerai atskleidė 2013 m. vykusi jos tapybos paroda „Aš taip gyvenu. Vienuolynų freskų personažai ir kiti herojai“ buvusiame karmelitų Visų Šventųjų vienuolyne Vilniuje. Tarsi nuo skliautų ir sienų nužengę barokiniai šventieji rikiavosi palei langus į koridoriaus gylį. Jie ne kabojo prisiploję prie sienų, o „vaikščiojo“ palei jas, tvirtai remdamiesi į grindis arba pasistiebę ant trinkų. It kokie traukinio keleiviai jie gaudė orą palei langus, sustatyti šonu, kad dažas geriau „sukibtų“ su šviesa. Skliautuota vienuolyno architektūra suteikė erdvinę struktūrą, o šviesa tapo rišamąja medžiaga. Karmelitų vienuolyno koridoriuje Sigitos tapybos darbai atsivėrė tarpusavio perspektyvoje: skirtingi personažai pasirodydavo vienu metu it kokioje monumentalioje freskoje, o priėjus arčiau, paveikslas uždarydavo matymo lauką ir žiūrovas medituodavo vienumoje su kūriniu – kaip celėje. Tas žiūrėjimo būdų kaitaliojimas bei paveikslų ir personažų pokalbiai kūrė judėjimo įspūdį – lyg kamera iš lėto slinktų koridoriumi, fiksuodama biblines ir šiuolaikines dramas vienu nestabdomu kadru (taip Ermitaže buvo nufilmuota Aleksandro Sokurovo „Rusų arka“ (2002). Galima sakyti, kad toks eksponavimas – tai tik išorinis apvalkalas, kad tapyba nuo to nesikeičia, nebent įgauna daugiau romantiškumo. Tačiau keičiasi jos kontekstas ir suvokimo būdas.

Konceptualus menas

Naujienos apie meną: Sigita Maslauskaitė

Naujienos apie meną, Sigita Maslauskaitė

Naujienos apie meną šįkart prasideda nuo Sigitos Maslauskaitės. Nors sunku jos vardą sieti skiltimi Naujienos apie meną, nes meno pasaulis ją puikiai žino, bet tikiu, kad tai proga apie ją sužinoti ir plačiosioms masėms. Sigita Maslauskaitė – daugiabriaunio talento menininkė. Toks menininko tipas būdingas renesansui, kai dailininkas gebėdavo ir freską nutapyti, ir sonetą parašyti, ir skraidančias mašinas ar karo pabūklus suprojektuoti, ir bažnyčią pastatyti. Sigita tapo ir piešia, rašo straipsnius, skaito paskaitas, rengia parodas ir vadovauja Bažnytinio paveldo muziejui. Menas ir mokslas jos kūrybinėje biografijoje anaiptol nėra atskiros sritys. Įdomu, kad ta renesansiškoji menininko-mokslininko tradicija vėl atgimsta šių dienų Dailės akademijoje, kurioje rengiami menininkai tyrėjai, atliekantys meninius tyrimus ir rašantys mokslinius darbus. Sigita – viena iš šios srities pionierių. Baigusi tapybą Vilniaus dailės akademijoje, ji studijavo bažnytinį paveldą Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje ir VDA apgynė disertaciją apie šventą Kazimierą. Tiesa, tai – ne meno, o humanitarinių mokslų doktorantūra, tačiau ji tik parodo menininkės gebėjimą profesionaliai įsigilinti į skirtingas sritis. Lietuvos dailės panoramoje Sigita Maslauskaitė užima išskirtinę vietą. Ne centrinę, pritraukiančią minias sekėjų ir tiražuotojų, bet neįprastą – viliojančią kitoniškumu, o kartu atpažįstamą, solidžią, gyvybingą. Tai – tapytoja, kurios darbai vienu metu teigia dabartį ir kalbasi su tapybos istorija. Maža to, jos tapyba „transliuojama“ per architektūrą ir atvirkščiai. Galima sakyti, kad Sigita kuria šiuolaikinės sienų tapybos 3D versiją, plokštumą išlankstydama į perspektyvą ir paveikslus eksponuodama ne kaip langus į pasaulį, bet kaip koridorius – su juos gaubiančiais šešėliais ir, žinoma, šviesa tunelio gale. Tai – įvietinta tapyba, permąstanti ne tik tapybos vietą, laiką, bet ir pačią sąvoką.

Lietuvos dailininkai tapytojai: Kristina Ališauskaitė

Lietuvos dailininkai tapytojai

Cikle Lietuvos dailininkai tapytojai aptarsiu tuos menininkus, kurių vardą vertėtų įsidėmėti. Lietuvos dailininkai tapytojai dažnai tampa žinomesni užsienyje nei Lietuvoje, o aš noriu šią klaidą ištaisyti. Kristina Ališauskaitė – viena iš tų jaunųjų tapytojų, į kurią dažnai atkreipiamas dėmesys. 2013 m. ji tapo „Jaunojo tapytojo prizo“ konkurso finalininke, publikos prizo laimėtoja, o jos darbų įsigijo Vilniaus

Modernaus meno centras. 2013-aisiais ji pateko į žymiosios galerijos „Saatchi“ rengiamo internetinio tarptautinio konkurso (Saatchi Online Showdown Competition) „Painted Faces“ laimėtojų dešimtuką. 2014 m. rudenį Londone ir Niujorke pristatyta leidyklos „Thames & Hudson“ knyga „100 Painters of Tomorrow“, į kurią atrinkta šimtas daugiausia žadančių šiuo metu kuriančių tapytojų. K. Ališauskaitė – vienintelė iš lietuvių menininkų, sulaukusių tarptautinės vertinimo komisijos dėmesio ir patekusių tarp šio projekto geriausiųjų. Dar ją galima sekti ‘Facebook‘ 🙂

Kristinos Ališauskaitės kūrybos centre – žmogus: dominuoja figūrinės kompozicijos, portretai. Jie dažniausiai anonimiški, be veido, kartais veidus pridengia kaukės, kojinės, maišai, juos slepia plona dažų migla. Nutylėdama portretuojamojo tapatybę Ališauskaitė atsiriboja nuo būtinybės reprezentuoti portretuojamojo individualumą, perteikti jo išvaizdos ir charakterio ypatybes.

Kas slepiasi ALTORIŲ ŠEŠĖLYJE?

Banalu, bet vakarais vis grįžtu prie Vinco Mykolaičio-Putino, akylumu knaisiojuosi po eilėraščius. Šit atradau, kad nerašė jis poezijos mylimosioms, o jei ir esama kokios tariamos meilės lyrikos, tai, kaip ir Maironio atveju, nežinia dar, kas toji jo eilėraščių mūza – gal užmaskuota tėvynė arba pati poezija. Užtat nemažai rašė apie miegą, nes kentėjo nuo nemigos. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Užmik“ (1917) įtaigiai meldžiamasi menamam Hipnui:

Užmigo žemė ir dangus, –
Užmik ir tu;

beveik galima naudoti terapiniais tikslais. O štai „Lopšinė“ (1912 – seminarijos metai!), nors ir pagardinta intymiais kreipiniais, irgi vargu ar galėtų būti tapatinama su moters balsu:

Užmik, mylimasis, saldžiai
Kol dar kūdikystės sapnų
Neblaško vargai, rūpesčiai
Nei audros jaunystės dienų

Tai parašyta sau, ne kam kitam. Iš meilės trūkumo, troškimo, ilgesio – daug kas su pasitenkinimu sakytų, narcisizmo.

Bet kaip aš nekenčiu to termino: netikiu tuo psichologistiniu mėšlu, kurio šiandien pilni visi laikraščiai ir vadinamieji psichologijos žurnalai. Narcisizmo temos eskalavime mane labiausiai purto tai, kad žiniasklaida įpratusi jį vaizduoti kaip kažkokiems išskirtiniams niekšams būdingą recidyvizmą. Bet jeigu reiktų tuos niekšus pirštu parodyti (bent vieną), rašantysis galėtų besti pirštu nebent į save. Net Freudą sukramčiusi šiuolaikinė psichoanalizė patvirtintų, kad jis būdingas kiekvienam iš mūsų.

Kai pavasarį lankiausi Kačerginėje – apžiūrėjau tik pušų viršūnes, kurias matydavo Putinas savo kieme, jei tik buvo kada užvertęs galvą į dangų tarsi Mikelandželas. Kadangi vasarnamis, kuriame jis gyveno, šiuo metu yra privati nuosavybė, pamačiau vien tuščią balkoną, visiems žinomą iš garsiosios paskutinės nuotraukos. Joje jis moja tarsi atsisveikindamas.

Putinas

Iš: Literatūra ir menas

Nusikaltimas ir (ne)bausmė

Sunkūs laikai. Tais sunkiais laikais Sankt Peterburge gyvena studentas. Mokosi Teisės fakultete. Kaip Putinas. Kaip IgorMedvedevas. Nori būti toks kaip jie. Ir netgi geresnis. Bet jis neturi pinigų. Sirguliuoja. Nuolat mąsto, kodėl geri žmonės neturi pinigų ir yra priversti visko atsisakyti, o visokie niekšai turi daug pinigų ir nieko neatsisako.

Studentas ima benzopjūklą ir keliauja pas pažįstamą bankininką. Šis yra niekšas. Galvijas. Išgama. Labai pagyvenęs žmogus. Rusijos gėda. Jo rankos suteptos krauju ir blizgučiais.

Studentas jau kartą skolinosi iš bankininko. Ėmė paskolą būstui. Tačiau buto nenusipirko. Ir paskolos neatidavė. Todėl pažįstamas bankininkas nustemba, kodėl studentas atėjo naujos paskolos, negrąžinęs senosios. Studentas nežinia ką neaiškiai murma. Banke nė gyvos dvasios, tik bankininkas. Studentas rodo bankininkui į lango pusę. Tenai, už lango, skraido labai įdomus paukštis. Bankininkas pasisuka, kad pažvelgtų į šį labai įdomų paukštį. Studentas išsitraukia benzopjūklą ir nurėžia bankininkui galvą.

Staiga studentas išgirsta triukšmą. Pasirodo, banke dar kažin kas yra. Tai bankininko brolis. Irgi labai pagyvenęs žmogus. Antros grupės invalidas. Jis vadovauja banko apsaugos tarnybai. Bankininkas, norėdamas sutaupyti, į apsaugos tarnybą priėmė tik savo brolį. Studentas užmuša ir bankininko brolį. Paskui susišluoja visus banke esančius pinigus.

Studentas nežino, ką daryti su pinigais. Anksčiau, kai rengėsi užmušti bankininką ir atimti iš jo pinigus, žinojo – norėjo juos atiduoti tiems, kam jų trūksta. Kam jų labai reikia. Kurie be jų daugiau nebegali.

Tačiau dabar jis pinigų nebenorėjo niekam atiduoti. Užsinorėjo kita ko. Panoro pinigus pasilikti sau. Nusipirkti ką nors labai skanaus. Kokios nors technikos arba drabužių. Ką nors brangaus, ko anksčiau neįstengė, o dabar gali.

Studentui gėda. Jis nebežino, kur iš gėdos dėtis. Išvyks kur nors toli toli. Į Sibirą. Į Magadano sritį. Pasislėps taigoje. Visų pirma, nuo milicijos. Mentai jau seka pėdomis. Jie jau žino, kad kažin koks studentas nurėžė benzopjūklu galvas bankininkui ir jo broliui, tik nežino, koks konkrečiai. Antra, Sibire gera. Tylu. Švaru. Gaivus oras. Atšiauri gamta. Stalino lagerių griuvėsiai. Kalinių kaukolės ir kaulai. Ten iš tikro gera. Gyvens oriai ir sąžiningai. Tikės Dievą. Sodins augalus, kurie ten gali išaugti. Veis gyvūnus, kurie ten gali daugintis. Vakarais kurs laužą. Gamins valgį. Trauks senas sovietines dainas. Žiūrės į žvaigždėtą Sibiro dangų. Be perstojo kalbėsis. Mąstys, kur geriau investuoti pinigus, kad gyvenimas Rusijoje pagerėtų.

Taip ir padaro. Iškeliauja su pinigais į Sibirą.

Geresnė Igor versija ir minipaskola.

Tarptautinis senosios muzikos festivalis „Banchetto musicale“ kviečia į koncertus Valdovų rūmuose ir Šv. Ignoto bažnyčioje

Jubiliejinis, 25-asis tarptautinis senosios muzikos festivalis „Banchetto musicale“ šiemet klausytojus kviečia į 7 Lietuvos ir užsienio atlikėjų rengiamus koncertus sostinės Valdovų rūmuose ir Šv. Ignoto bažnyčioje. Rugsėjo 7–21 dienomis festivalis tradiciškai pristatys įvairių epochų muzikos programas bei dėmesį skirs jauniesiems lietuvių atlikėjams. Šių metų festivalio tema – Orfėjas ir mitologija.

Nuo pat įkūrimo 1989 metais, „Banchetto musicale“ akcentavo savo švietėjišką misiją. Festivalis kasmet siekia Lietuvos publiką supažindinti su dar negirdėtais kūriniais ir pristatyti lietuvių senosios muzikos atlikėjus. Baigusi studijas Karališkojoje muzikos akademijoje Londone ir jas tęsianti prestižinėje Niujorko Juilliard mokykloje smuikininkė Ūla Kinderytė kartu su vargonininku ir klavesinininku Vilimu Norkūnu, studijas baigusiu Grace, rugsėjo 7 d. koncerte „Fantasticus“ kvies pasinerti į chaoso, svaigulio, gyvūnus mėgdžiojančių garsų bei laisvos formos veržlumo kupinas stylus fantasticus gelmes. Rugsėjo 8 d. ansamblis „Chiaroscuro“ (Lietuva), atliksiantis pastoralę „Augelletti, ruscelletti“, klausytojus nukels į kontrastų pasaulį.

Lietuvių atlikėjai publikai ruošia ir dar vieną ypatingą koncertą. Rugsėjo 20 d. Šv. Ignoto bažnyčioje choras „Brevis“ klausytojus kvies išgirsti itin šiuolaikiškai skambantį Renesanso epochos genijaus Antoine Brumel šedevrą – dvylikabalses mišias „Et ecce terrae motus“. Lietuvoje šis unikalus kūrinys choro „Brevis“ pirmąkart atliktas tik 2015 metais.

Skirtingų senosios muzikos laikotarpių savitumą pristatys festivalio svečiai iš užsienio

Senosios muzikos ekspertas Stefano Albarello iš Italijos rugsėjo 9 d. koncerte „Dulces exuviae“ prikels kultūrinį Karolingų epochos palikimą bei pasakos apie laikus, kuomet kompozitoriai savo kūriniams naudojo gražiausias Horacijaus, Vergilijaus, Boecijaus ir kitų genijų poemų eiles. Įėjimas į koncertą nemokamas, tačiau būtina išankstinė registracija adresu:

http://registracija.valdovurumai.lt/nuohusyb

Rugsėjo 13 d. ispanų ansamblis „Magister Petrus“, rekonstruojantis romaninio ir ankstyvojo gotiškojo periodo muzikos atlikimą, pristatys programą „Phoebi claro“, kurioje skambės lyrika apie šlovingiausius Antikos didvyrius ir stipriausius jausmus.

Visame pasaulyje kaip solistai, kamerinių ansamblių ir baroko orkestrų muzikantai aktyviai koncertuojantys kolektyvo „Luxurians“ nariai ir Tarptautinio J. S. Bacho konkurso nugalėtoja Marie Friederike Schöder (Vokietija) rugsėjo 15 d. atliks prancūziškų kantatų programą bei įrodys, kad tai – ideali platforma artistiškumui reikštis.

Festivalis baigsis rugsėjo 21 d. Itin perspektyvus britų tenorasThomas Hobbs bei senųjų styginių instrumentų meistrės belgė Sofie Vanden Eynde ir austrė Romina Lischka klausytojams atskleis, kur slypi Orfėjo lyros magija.

Tarptautinis-senosios-muzikos-festivalis-Banchetto-musicale