Šiandien pristatau Jums – mįslę. Kaip tikriausiai supratote iš pavadinimo, ketinu apžvelgti tris iš pažiūros gana skirtingas meno sklaidos formas – tibetietiškas mandalas, japonų kaligrafiją ir vakariečiams būdingesnį colorfield tapybos stilių. Jums teks (žinoma, jei sutiksite šiek tiek pažaisti) atspėti, kas sieja visus tris reiškinius. Pasiruošę? Pradedam!
Tibeto mandalos. Mandalos nėra būdingos vien Tibeto kalnynui – jos yra gana gausiai paplitusios visame Tolimųjų Rytų regione (Pietų Korėja, Japonija, Kinija, Tailandas, Šri Lanka). Jų paskirtis ir išraiškos forma taip pat kinta priklausomai nuo kultūrinių bei religinių tradicijų. Šiam įrašui pasirinkau Tibeto budizmo požiūrį į mandalas ir jų ryšį su žmogumi. Tibetietiškoje budizmo atmainoje, mandalos atlieka dvigubą funkciją: viena vertus, jos gali būti panaudotos kaip dėmesį sufokusuoti ir galiausiai Absoliute ištirpinti padedantis stebėjimo objektas (tam tikslui parenkami ypatingi raštai bei geometrinės formos); antra vertus, mandala, kuri būna sunaikinama beveik iškart po sukūrimo, pabrėžia vieną iš kertinių budizmo mokymų šerdžių – tai, jog viskas gyvenime yra laikina. Japonų kaligrafija. Tikriausiai daugelis esate matę filmus apie japonų samurajus? Keista, bet gana dažnai būtent jie būdavo tikri kaligrafijos meistrai. Į gilesnę šios fenomenologinės koreliacijos analizę nesileisiu, bet vis tik skirtuką savo minties kloduose pasidėsiu. 🙂 Tradiciškai, Japonų mokyklos kaligrafijoje yra naudojamas popierius su ant viršaus uždėtu svareliu, medžiagos gabalėlis, teptukas, rašalo lazdelė ir specialus akmuo, skirtas nuvalyti rašalui. Patyrę kaligrafistai teigia, jog šitoks rašymas jiems yra savotiška meditacijos forma, leidžianti išreikšti Save – išreikšti tai, kas neišreiškiama.
Colorfield. Šis vakarų kultūros meno istorijai priklausantis meno stilius susiformavo 1940-1950 m. New York’e. Įkvėptas Europos modernizmo ir abstrakčiojo ekspresionizmo, colorfield’as susitelkė ties įvairiomis didelių, vešlių spalvinių dėmių variacijomis drobėje. Vieni žymesnių šios srities atstovų buvo Joan Miro, Frank Stella, Mark Rothko ir Piet Mondrian.
Na, kaip, ar radotė mažiausią bendrą kartotinį? 🙂