Konceptualus menas ar tiksliau konceptualūs kontekstai apibūdina Sigitą Maslauskaitę kaip kūrėją. Konceptualus menas plečia ribas, o Sigitos Maslauskaitės kontekstai specifinį Maslauskaitės tapybos santykį praturtina sąveika su erdve ir tos erdvės ypatumų įtraukimą į kūrinio lauką. Kūrinio plėtimąsi į erdvę ypač gerai atskleidė 2013 m. vykusi jos tapybos paroda „Aš taip gyvenu. Vienuolynų freskų personažai ir kiti herojai“ buvusiame karmelitų Visų Šventųjų vienuolyne Vilniuje. Tarsi nuo skliautų ir sienų nužengę barokiniai šventieji rikiavosi palei langus į koridoriaus gylį. Jie ne kabojo prisiploję prie sienų, o „vaikščiojo“ palei jas, tvirtai remdamiesi į grindis arba pasistiebę ant trinkų. It kokie traukinio keleiviai jie gaudė orą palei langus, sustatyti šonu, kad dažas geriau „sukibtų“ su šviesa. Skliautuota vienuolyno architektūra suteikė erdvinę struktūrą, o šviesa tapo rišamąja medžiaga. Karmelitų vienuolyno koridoriuje Sigitos tapybos darbai atsivėrė tarpusavio perspektyvoje: skirtingi personažai pasirodydavo vienu metu it kokioje monumentalioje freskoje, o priėjus arčiau, paveikslas uždarydavo matymo lauką ir žiūrovas medituodavo vienumoje su kūriniu – kaip celėje. Tas žiūrėjimo būdų kaitaliojimas bei paveikslų ir personažų pokalbiai kūrė judėjimo įspūdį – lyg kamera iš lėto slinktų koridoriumi, fiksuodama biblines ir šiuolaikines dramas vienu nestabdomu kadru (taip Ermitaže buvo nufilmuota Aleksandro Sokurovo „Rusų arka“ (2002). Galima sakyti, kad toks eksponavimas – tai tik išorinis apvalkalas, kad tapyba nuo to nesikeičia, nebent įgauna daugiau romantiškumo. Tačiau keičiasi jos kontekstas ir suvokimo būdas.
Aleph A For Art 