Banalu, bet vakarais vis grįžtu prie Vinco Mykolaičio-Putino, akylumu knaisiojuosi po eilėraščius. Šit atradau, kad nerašė jis poezijos mylimosioms, o jei ir esama kokios tariamos meilės lyrikos, tai, kaip ir Maironio atveju, nežinia dar, kas toji jo eilėraščių mūza – gal užmaskuota tėvynė arba pati poezija. Užtat nemažai rašė apie miegą, nes kentėjo nuo nemigos. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Užmik“ (1917) įtaigiai meldžiamasi menamam Hipnui:
Užmigo žemė ir dangus, –
Užmik ir tu;
beveik galima naudoti terapiniais tikslais. O štai „Lopšinė“ (1912 – seminarijos metai!), nors ir pagardinta intymiais kreipiniais, irgi vargu ar galėtų būti tapatinama su moters balsu:
Užmik, mylimasis, saldžiai
Kol dar kūdikystės sapnų
Neblaško vargai, rūpesčiai
Nei audros jaunystės dienų
Tai parašyta sau, ne kam kitam. Iš meilės trūkumo, troškimo, ilgesio – daug kas su pasitenkinimu sakytų, narcisizmo.
Bet kaip aš nekenčiu to termino: netikiu tuo psichologistiniu mėšlu, kurio šiandien pilni visi laikraščiai ir vadinamieji psichologijos žurnalai. Narcisizmo temos eskalavime mane labiausiai purto tai, kad žiniasklaida įpratusi jį vaizduoti kaip kažkokiems išskirtiniams niekšams būdingą recidyvizmą. Bet jeigu reiktų tuos niekšus pirštu parodyti (bent vieną), rašantysis galėtų besti pirštu nebent į save. Net Freudą sukramčiusi šiuolaikinė psichoanalizė patvirtintų, kad jis būdingas kiekvienam iš mūsų.
Kai pavasarį lankiausi Kačerginėje – apžiūrėjau tik pušų viršūnes, kurias matydavo Putinas savo kieme, jei tik buvo kada užvertęs galvą į dangų tarsi Mikelandželas. Kadangi vasarnamis, kuriame jis gyveno, šiuo metu yra privati nuosavybė, pamačiau vien tuščią balkoną, visiems žinomą iš garsiosios paskutinės nuotraukos. Joje jis moja tarsi atsisveikindamas.