Kas slepiasi ALTORIŲ ŠEŠĖLYJE?

Banalu, bet vakarais vis grįžtu prie Vinco Mykolaičio-Putino, akylumu knaisiojuosi po eilėraščius. Šit atradau, kad nerašė jis poezijos mylimosioms, o jei ir esama kokios tariamos meilės lyrikos, tai, kaip ir Maironio atveju, nežinia dar, kas toji jo eilėraščių mūza – gal užmaskuota tėvynė arba pati poezija. Užtat nemažai rašė apie miegą, nes kentėjo nuo nemigos. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Užmik“ (1917) įtaigiai meldžiamasi menamam Hipnui:

Užmigo žemė ir dangus, –
Užmik ir tu;

beveik galima naudoti terapiniais tikslais. O štai „Lopšinė“ (1912 – seminarijos metai!), nors ir pagardinta intymiais kreipiniais, irgi vargu ar galėtų būti tapatinama su moters balsu:

Užmik, mylimasis, saldžiai
Kol dar kūdikystės sapnų
Neblaško vargai, rūpesčiai
Nei audros jaunystės dienų

Tai parašyta sau, ne kam kitam. Iš meilės trūkumo, troškimo, ilgesio – daug kas su pasitenkinimu sakytų, narcisizmo.

Bet kaip aš nekenčiu to termino: netikiu tuo psichologistiniu mėšlu, kurio šiandien pilni visi laikraščiai ir vadinamieji psichologijos žurnalai. Narcisizmo temos eskalavime mane labiausiai purto tai, kad žiniasklaida įpratusi jį vaizduoti kaip kažkokiems išskirtiniams niekšams būdingą recidyvizmą. Bet jeigu reiktų tuos niekšus pirštu parodyti (bent vieną), rašantysis galėtų besti pirštu nebent į save. Net Freudą sukramčiusi šiuolaikinė psichoanalizė patvirtintų, kad jis būdingas kiekvienam iš mūsų.

Kai pavasarį lankiausi Kačerginėje – apžiūrėjau tik pušų viršūnes, kurias matydavo Putinas savo kieme, jei tik buvo kada užvertęs galvą į dangų tarsi Mikelandželas. Kadangi vasarnamis, kuriame jis gyveno, šiuo metu yra privati nuosavybė, pamačiau vien tuščią balkoną, visiems žinomą iš garsiosios paskutinės nuotraukos. Joje jis moja tarsi atsisveikindamas.

Iš: Literatūra ir menas

Nusikaltimas ir (ne)bausmė

Sunkūs laikai. Tais sunkiais laikais Sankt Peterburge gyvena studentas. Mokosi Teisės fakultete. Kaip Putinas. Kaip Medvedevas. Nori būti toks kaip jie. Ir netgi geresnis. Bet jis neturi pinigų. Sirguliuoja. Nuolat mąsto, kodėl geri žmonės neturi pinigų ir yra priversti visko atsisakyti, o visokie niekšai turi daug pinigų ir nieko neatsisako.

Studentas ima benzopjūklą ir keliauja pas pažįstamą bankininką. Šis yra niekšas. Galvijas. Išgama. Labai pagyvenęs žmogus. Rusijos gėda. Jo rankos suteptos krauju ir blizgučiais.

Studentas jau kartą skolinosi iš bankininko. Ėmė paskolą būstui. Tačiau buto nenusipirko. Ir paskolos neatidavė. Todėl pažįstamas bankininkas nustemba, kodėl studentas atėjo naujos paskolos, negrąžinęs senosios. Studentas nežinia ką neaiškiai murma. Banke nė gyvos dvasios, tik bankininkas. Studentas rodo bankininkui į lango pusę. Tenai, už lango, skraido labai įdomus paukštis. Bankininkas pasisuka, kad pažvelgtų į šį labai įdomų paukštį. Studentas išsitraukia benzopjūklą ir nurėžia bankininkui galvą.

Staiga studentas išgirsta triukšmą. Pasirodo, banke dar kažin kas yra. Tai bankininko brolis. Irgi labai pagyvenęs žmogus. Antros grupės invalidas. Jis vadovauja banko apsaugos tarnybai. Bankininkas, norėdamas sutaupyti, į apsaugos tarnybą priėmė tik savo brolį. Studentas užmuša ir bankininko brolį. Paskui susišluoja visus banke esančius pinigus.

Studentas nežino, ką daryti su pinigais. Anksčiau, kai rengėsi užmušti bankininką ir atimti iš jo pinigus, žinojo – norėjo juos atiduoti tiems, kam jų trūksta. Kam jų labai reikia. Kurie be jų daugiau nebegali.

Tačiau dabar jis pinigų nebenorėjo niekam atiduoti. Užsinorėjo kita ko. Panoro pinigus pasilikti sau. Nusipirkti ką nors labai skanaus. Kokios nors technikos arba drabužių. Ką nors brangaus, ko anksčiau neįstengė, o dabar gali.

Studentui gėda. Jis nebežino, kur iš gėdos dėtis. Išvyks kur nors toli toli. Į Sibirą. Į Magadano sritį. Pasislėps taigoje. Visų pirma, nuo milicijos. Mentai jau seka pėdomis. Jie jau žino, kad kažin koks studentas nurėžė benzopjūklu galvas bankininkui ir jo broliui, tik nežino, koks konkrečiai. Antra, Sibire gera. Tylu. Švaru. Gaivus oras. Atšiauri gamta. Stalino lagerių griuvėsiai. Kalinių kaukolės ir kaulai. Ten iš tikro gera. Gyvens oriai ir sąžiningai. Tikės Dievą. Sodins augalus, kurie ten gali išaugti. Veis gyvūnus, kurie ten gali daugintis. Vakarais kurs laužą. Gamins valgį. Trauks senas sovietines dainas. Žiūrės į žvaigždėtą Sibiro dangų. Be perstojo kalbėsis. Mąstys, kur geriau investuoti pinigus, kad gyvenimas Rusijoje pagerėtų.

Taip ir padaro. Iškeliauja su pinigais į Sibirą.

Geresnė Igor versija ir minipaskola.