Glitchr

Šiandien – būtent šiandien, ne šį rytą, ne šį vakarą, o šią dieną – jaučiuosi labiau nusiteikęs autokritikai nei meno kritikai. Širdies problemos, Meilės problemos, friendzoninimas ir “Complicated“ statusas Feisbuke. Maža to, dar šios dienos sapnas. Nieko – ilgai šios būsenos neužsilaiko. “Laikas gyventi ir laikas mirti“ – kaip rašė kadaise E. M. Remarkas. Matyt, atėjo laikas paliūdėti… Bet žinau – mano būsenos (liūdnai depresyvios) ilgai neužsilaiko – netrukus vėl patekės Pilnatvės Saulė! 🙂

Moving on to today’s theme… I present you: Glitchr. Kas tas Glitchr? Visų prime, leiskite pateikti šiokią tokią vizualinę (re)prezentaciją:

Nepanašu į meną? Iš pažiūros ir man taip pasirodė. Pamanaiu: “O, kažkas Facebook’ą nulaužė.“ Po to pamačiau užrašą apačioje: “Jono Meko vizualiųjų menų centras.“ Automatinės mintys: čia ką, paveikslas toks kabo? Ar plakatas? Dub tee ef, mate? OK, matyt projektas – šiokio tokio ilgėlesnio dėmesio vertas, let’s see what follows. And what follows was original research (sorry, kad į anglų persimečiau)… I kid, I kid, I usually let Google do my original research.

Ką norėjau pasakyti savo belle-anglistika, jog tolimeesnės mano paieškos nuvedė į netikėtą šalikelę:

Laimonas Zakas is the guy behind Glitchr, once described as the “the weirdest thing on Twitter.“ You may have heard of his Facebook fanpage or Twitter account which are bold statements against the white walls of corporate unity (and standard HTML protocol), filled with coded madness and glitches that looks like a cough or a sneeze on a white canvas.

Laimonai, čia Tu?! Juk kartu mokėmės mokykloje. Sakai, performansais pradėjau užsiiminėti? Yves Klein’u dar nekvepia, bet pirminis įspūdis išties didingas. Ačiū Tau. Labai rimtai rekomenduoju Tau, mielas skaitytojau, pasidomėti šiuo vizualiųjų menų projektų. Visas kilusias mintis kviečiu išsakyti komentarų skiltyje! 🙂 Linkėjimai!

 

 

Sąmoningumo srautas

Sveikas / sveika / sveikutė / labutušiuxx1vienas! / qq / ‘sup dawg… Tikiuosi, supratai, jog šie mano kreipiniai rodo, jog pavargau nuo “menamo“ meno. Sąvoką sugalvojau pats ir ja vadinu savo paties bandymus akademijoje kalbėti apie meną ir tai reflektyviai pateikti kaip dar vieną meną. Taip labai greitai galima prieiti prie begalybės vėžlių, ant kupros laikančių Žemės rutulį.

Dėl šio “intelektualinio“ nuovargio, šiandien noriu pats pamenauti ir išbandyti seną, laiko, bet ne mano paties patikrintą metodą: Sąmoningumo srauto naratyvą. Anglų kalboje, panašūs eksperimentai vadinami “stream of consciousness“. Nieko čia ypatingai naujo – Džeimsas Džoisas ir Virginia Woolf prieš daugiau nei penkiasdešimt metų naudojosi panašiomis technikos. Ką gi, matyt atėjo metas prisijungti prie šio garbingo kolektyvo. Pasiruošęs? Neriam!

Kava. Mėgstu kavą, bet nemėgstu kava kavos. Kava kava – čia toks narkotikas, o apie narkotikų potencialią anti-žalą perspėjo mus dar priešmokyklėje. Ar matai, kaip greitai įsijungė naratyvistinis naratyvas, net sąmonė blokuoja tolimesnius bandymus storulės perlai. Ne pretenzija, pretentious, unpretentious much? Bob Hope is Love, Bob Love is poetry in poetry of silence. Silezian silence unredeemed, subconscious motives built from steam. O, geras, tas “subconscious motives built from steam“ – visai… Stream engines. Kodėl čia, diosmio, angliškai-ispaniškai-ispangliškai pradėjau kalbėti? Vargu ar kada nors kas nors iš ko nors išeis arba įeis. O kas daugiau belieka, ką? Nesu aš tikras ar tikra dėl savo tikro ar tikros tikrumo, a? 😀 Keisti ritmenbliuzo ritmotyvai. Užtenka jau gal, gėd* truputį daros.

Išvarymas / Autoriaus mirtis

Dualizmo nemėgstu nuo tada, kai sužinojau, kas tai yra. Dualizmas – tai į sutrumpintą terminą sutrakta subjekto / objekto skirties filosovija. Šio tinklaraščio dualizmas (dviejų temų tame pačiame įraše aptarimas) daug bendro su tuo “tikruoju“ dualizmu neturi. Vis tik, pasinaudojau palankia proga išreikšti nepritarimą dualistinei pasaulio sampratai. 🙂

Šiandien trumpai pabandysiu aptarti “Išvarymą“ (Oskaro Koršunovo spektaklis) ir pasidalinti keliomis mintimis apie postmoderniąją “Autoriaus mirties“ tekstualumo filosofiją. Abi naujienos – geros, tad nuo ko pradėsime?

Nuo “Išvarymo“. Naujasis Koršunovo spektaklis man buvo pristatytas kaip stulbinančiai prasmingas, žiūrovus šokiruojantis meno kūrinys. Su dalimi apie “stulbinantį meno kūrinį“ – sutinku, tačiau dėl šokiralumo drįsčiau pasiginčyti. Bene vienintelis dramos aspektas, sukėlęs nuostabą buvo jos trukmė – ~5.5 valandos. Visa kita – gražūs, estetiški, meniškai vertingi stabtelėjimai makabro šalyje, bet ne daugiau. Ne daugiau, bet ir ne mažiau. Spektaklis, kurio pagrindinė triaukštė tema – emigracija tikrai siūlo daug peno tiek estetiniam, tiek racionaliajam protui. Tikra, verta, rekomenduotina!

O dabar – šiek tiek apie Roland’ą Barthes’ą. Viršuje pateikiau nuorodą į lietuvių kalba parašyta straipsnelį apie Barthes’o… straipsnelį. Matai, kaip viena remiasi į kitą, kita – į vieną ir viskas galų gale susiveda į… Užsisvajojau truputį. Žodžiu, Barthes’as kalbėjo, jog nuo šiol (kad ir kada tai bebūtų) vertingesnėmis turėtų būti laikomos ne šešėlinis / beasmenės meno kūrinių interpretacijos su pretenzijomis į objektyvumą ar absoliutumą (tarpžmogiškų motyvų atsekimas, kultūrinio ir politinio konteksto dominavimas), o paprasti atsakymai į klausimą: “Ką šis kūrinis reiškia MAN?“

Taigi, sekdamas Barthes’iškąja tradiciją, asmeninį santykį su “Išvarymo“ spektakliu apibūdinsiu gražia vizualizacija: