Verta dėmesio tapybos paroda Vilniuje

Tai, kad Vilnius tampa ne tik gražių merginų miestu, bet ir išprususių žmonių gyvenamąja vieta, galime spręsti iš vis gausėjančių kultūros renginių sąrašų. Galima pasidžiaugti, kad Vilniuje nuolat vyksta parodos, pristatymai ir meno renginiai sulaukia ne tik meno kritikų, bet ir daug meną vertinančių miestiečių. Artėjanti verta dėmesio paroda Vilniuje ‘Pylimo galerijoje’. Ši meno galerija eksponuos Ramūno Dagio tapybą. Ši paroda Vilniuje bus rodoma iki spalio 8 dienos ir ją aplankyti bus galima visiškai nemokamai. Ramūno Dagio tapybos darbai patiks laisvos sielos žmonėms, mėgstantiems interpretacijos laisvę. Dagys tapyboje savo idėjas išreiškia spalva, todėl jo darbai spalvingi ir žaismingi. Papildomų prasmių paveikslams suteikia formos, ženklai. Jo paveikslų ir žiūrovo susitikimas primena pirmykštę situaciją, kai susitikę du skirtingų genčių žmonės įbeda akis vienas į kitą ir klausia: ‘kas tu’? Paklaustasis atsako: ‘aš – niekas. O kas tu?’. Tad tiems, kas tikisi, kad paveikslai pasakos istoriją, teks greitai persiorientuoti ir galvoti, kokią istoriją galite papasakoti paveikslams. Ką žiūrovas sugebės pamatyti iš užuominų, spalvomis užšifruotų jausmų?

Keramika ir tapyba konceptualiai

Vilniuje vyksta dviejų VDA Kauno fakulteto dėstytojų personalinės parodos: Aldonos Keturakienės keramikos paroda „Jos kambarys“ ir Jovitos Aukštikalnytės-Varkulevičienės tapybos paroda „Paribio portretai. Pašnekesiai“ (Šv. Jono gatvės galerijoje). Dviejų skirtingų menininkių, dirbančių su skirtingomis medijomis, darbuose galima rasti vieną bendrą savybę – abi dailininkės, nors ir dirba tradicinėmis technikomis ir neperžengia savo dailės šakų ribų, kuria konceptualų meną.

A. Keturakienės jubiliejinėje parodoje eksponuojama didelė iš atskirų smulkesnių dalių sudaryta instaliacija. Instaliacijos dalys primena grožio procedūroms skirtas kosmetikos talpyklas – nuo visai mažučių kvepalams iki didesnių kitoms paslaptims laikyti. Jų forma yra moderni ir estetiška – glotni, aptaki, be to, padengta blizgia glazūra.

Svarbų vaidmenį kūrinyje vaidina spalva, apimanti įvairius rausvus, oranžinius, baltus ir pilkus niuansus. Bene svarbiausi instaliacijos aspektai, kaip ir visoje A. Keturakienės kūryboje, – kiekybė ir pasikartojimas. Kūrinį galima matyti kaip visumą, įžvelgiant jos bendras ypatybes.

J. Aukštikalnytės-Varkulevičienės tapyboje reikia gerai suvokti (kon)tekstą. Teksto parodoje netrūksta – ant sienų patogiai didelėmis raidėmis išrašyti dailininkės patyrimai, bendraujant su psichiatrinės ligoninės pacientais, jiems vedamų tapybos pamokėlių metu. Menininkės savanoriavimas ligoninėje – meno kūrinio išeities taškas, neatskiriamas nuo kūrybinio proceso ir galutinio jo rezultato.

Psichinių sutrikimų turinčius žmones dar XIX a. vaizdavo romantikas Theodore’as Gericault, tačiau jo patirtimi šiais laikais jokiu būdu negalima pasikliauti. Kiekviena karta turi rasti savitą, etišką būdą tai padaryti. Dėl temos jautrumo dailininkas privalo pasižymėti taktiškumu, tam tikru atsargumu ir mokėjimu įsiklausyti į portretuojamąjį. J. Aukštikalnytė-Varkulevičienė randa netikėtą būdą, kaip visa tai suderinti, kurdama portretus be esminio jiems būdingo bruožo – individualumo. Žmonių veidai išvis nėra vaizduojami, tad juos užmaskuojantys lygūs potėpiai tarsi apsaugo portretuojamuosius nuo mūsų žvilgsnių. Kaip pati autorė retoriškai klausia: „Ar galiu tapyti ir eksponuoti žmogaus portretą, jei jis gyvena už realaus pasaulio ribų ir sunkiai supranta viešus atvaizdo demonstravimo kontekstus?“ Taip pasiekiamas kompromisas tarp etikos normų ir noro pažinti kitą bei sukurti ir visuomenei parodyti jo atvaizdą.