Verta dėmesio tapybos paroda Vilniuje

Paroda Vilniuje: Ramūnas Dagys

Tai, kad Vilnius tampa ne tik gražių merginų miestu, bet ir išprususių žmonių gyvenamąja vieta, galime spręsti iš vis gausėjančių kultūros renginių sąrašų. Galima pasidžiaugti, kad Vilniuje nuolat vyksta parodos, pristatymai ir meno renginiai sulaukia ne tik meno kritikų, bet ir daug meną vertinančių miestiečių. Artėjanti verta dėmesio paroda Vilniuje ‘Pylimo galerijoje’. Ši meno galerija eksponuos Ramūno Dagio tapybą. Ši paroda Vilniuje bus rodoma iki spalio 8 dienos ir ją aplankyti bus galima visiškai nemokamai. Ramūno Dagio tapybos darbai patiks laisvos sielos žmonėms, mėgstantiems interpretacijos laisvę. Dagys tapyboje savo idėjas išreiškia spalva, todėl jo darbai spalvingi ir žaismingi. Papildomų prasmių paveikslams suteikia formos, ženklai. Jo paveikslų ir žiūrovo susitikimas primena pirmykštę situaciją, kai susitikę du skirtingų genčių žmonės įbeda akis vienas į kitą ir klausia: ‘kas tu’? Paklaustasis atsako: ‘aš – niekas. O kas tu?’. Tad tiems, kas tikisi, kad paveikslai pasakos istoriją, teks greitai persiorientuoti ir galvoti, kokią istoriją galite papasakoti paveikslams. Ką žiūrovas sugebės pamatyti iš užuominų, spalvomis užšifruotų jausmų?

Išvarymas / Autoriaus mirtis

Dualizmo nemėgstu nuo tada, kai sužinojau, kas tai yra. Dualizmas – tai į sutrumpintą terminą sutrakta subjekto / objekto skirties filosovija. Šio tinklaraščio dualizmas (dviejų temų tame pačiame įraše aptarimas) daug bendro su tuo “tikruoju“ dualizmu neturi. Vis tik, pasinaudojau palankia proga išreikšti nepritarimą dualistinei pasaulio sampratai. 🙂

Šiandien trumpai pabandysiu aptarti “Išvarymą“ (Oskaro Koršunovo spektaklis) ir pasidalinti keliomis mintimis apie postmoderniąją “Autoriaus mirties“ tekstualumo filosofiją. Abi naujienos – geros, tad nuo ko pradėsime?

Fan-made spektaklio placates

Nuo “Išvarymo“. Naujasis Koršunovo spektaklis man buvo pristatytas kaip stulbinančiai prasmingas, žiūrovus šokiruojantis meno kūrinys. Su dalimi apie “stulbinantį meno kūrinį“ – sutinku, tačiau dėl šokiralumo drįsčiau pasiginčyti. Bene vienintelis dramos aspektas, sukėlęs nuostabą buvo jos trukmė – ~5.5 valandos. Visa kita – gražūs, estetiški, meniškai vertingi stabtelėjimai makabro šalyje, bet ne daugiau. Ne daugiau, bet ir ne mažiau. Spektaklis, kurio pagrindinė triaukštė tema – emigracija tikrai siūlo daug peno tiek estetiniam, tiek racionaliajam protui. Tikra, verta, rekomenduotina!

O dabar – šiek tiek apie Roland’ą Barthes’ą. Viršuje pateikiau nuorodą į lietuvių kalba parašyta straipsnelį apie Barthes’o… straipsnelį. Matai, kaip viena remiasi į kitą, kita – į vieną ir viskas galų gale susiveda į… Užsisvajojau truputį. Žodžiu, Barthes’as kalbėjo, jog nuo šiol (kad ir kada tai bebūtų) vertingesnėmis turėtų būti laikomos ne šešėlinis / beasmenės meno kūrinių interpretacijos su pretenzijomis į objektyvumą ar absoliutumą (tarpžmogiškų motyvų atsekimas, kultūrinio ir politinio konteksto dominavimas), o paprasti atsakymai į klausimą: “Ką šis kūrinis reiškia MAN?“

Taigi, sekdamas Barthes’iškąja tradiciją, asmeninį santykį su “Išvarymo“ spektakliu apibūdinsiu gražia vizualizacija:

Gali prireikti dar vienos interpretacijos