Keramika ir tapyba konceptualiai

Vilniuje vyksta dviejų VDA Kauno fakulteto dėstytojų personalinės parodos: Aldonos Keturakienės keramikos paroda „Jos kambarys“ ir Jovitos Aukštikalnytės-Varkulevičienės tapybos paroda „Paribio portretai. Pašnekesiai“ (Šv. Jono gatvės galerijoje). Dviejų skirtingų menininkių, dirbančių su skirtingomis medijomis, darbuose galima rasti vieną bendrą savybę – abi dailininkės, nors ir dirba tradicinėmis technikomis ir neperžengia savo dailės šakų ribų, kuria konceptualų meną.

A. Keturakienės jubiliejinėje parodoje eksponuojama didelė iš atskirų smulkesnių dalių sudaryta instaliacija. Instaliacijos dalys primena grožio procedūroms skirtas kosmetikos talpyklas – nuo visai mažučių kvepalams iki didesnių kitoms paslaptims laikyti. Jų forma yra moderni ir estetiška – glotni, aptaki, be to, padengta blizgia glazūra.

Aldonos Keturakienės keramikos parodos „Jos kambarys“ fragmentasAldonos Keturakienės keramikos parodos „Jos kambarys“ fragmentas
Svarbų vaidmenį kūrinyje vaidina spalva, apimanti įvairius rausvus, oranžinius, baltus ir pilkus niuansus. Bene svarbiausi instaliacijos aspektai, kaip ir visoje A. Keturakienės kūryboje, – kiekybė ir pasikartojimas. Kūrinį galima matyti kaip visumą, įžvelgiant jos bendras ypatybes.
Aldonos Keturakienės keramikos parodos „Jos kambarys“ fragmentas
Aldonos Keturakienės keramikos parodos „Jos kambarys“ fragmentas

J. Aukštikalnytės-Varkulevičienės tapyboje reikia gerai suvokti (kon)tekstą. Teksto parodoje netrūksta – ant sienų patogiai didelėmis raidėmis išrašyti dailininkės patyrimai, bendraujant su psichiatrinės ligoninės pacientais, jiems vedamų tapybos pamokėlių metu. Menininkės savanoriavimas ligoninėje – meno kūrinio išeities taškas, neatskiriamas nuo kūrybinio proceso ir galutinio jo rezultato.

Psichinių sutrikimų turinčius žmones dar XIX a. vaizdavo romantikas Theodore’as Gericault, tačiau jo patirtimi šiais laikais jokiu būdu negalima pasikliauti. Kiekviena karta turi rasti savitą, etišką būdą tai padaryti. Dėl temos jautrumo dailininkas privalo pasižymėti taktiškumu, tam tikru atsargumu ir mokėjimu įsiklausyti į portretuojamąjį. J. Aukštikalnytė-Varkulevičienė randa netikėtą būdą, kaip visa tai suderinti, kurdama portretus be esminio jiems būdingo bruožo – individualumo. Žmonių veidai išvis nėra vaizduojami, tad juos užmaskuojantys lygūs potėpiai tarsi apsaugo portretuojamuosius nuo mūsų žvilgsnių. Kaip pati autorė retoriškai klausia: „Ar galiu tapyti ir eksponuoti žmogaus portretą, jei jis gyvena už realaus pasaulio ribų ir sunkiai supranta viešus atvaizdo demonstravimo kontekstus?“ Taip pasiekiamas kompromisas tarp etikos normų ir noro pažinti kitą bei sukurti ir visuomenei parodyti jo atvaizdą.

Jovita Aukštikalnytė-Varkulevičienė. Iš ciklo „Paribio portretai“, 2015 m.
Jovita Aukštikalnytė-Varkulevičienė. Iš ciklo „Paribio portretai“, 2015 m.
Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s